Gruodžio 13 dieną Tauro sporto mokykloje įvyko kasmetinis „Ippon Cup“ kyokushin karate turnyras. Jo organizatorius – Jevgenij Jurut šį turnyrą organizuoja jau nuo 2014 metų ir kasmet renginio dalyvių bei žiūrovų skaičius vis augdavo. Turnyras praeitais metais sulaukė dalyvių bei svečių iš kitų šalių ir pretendavo tapti tarptautinių čempionatu. Deja, visi šiais metais susidūrėme su pandemija bei apribojimais, o labiausiai nukentėjo bei savo veiklą sustabdyti turėjo pramogų bei renginių sektorius. Jevgenij Jurut dalinasi savo patirtimi organizuojant turnyrą pandemijos metu, pasakoja su kokiais sunkumais teko susidurti ir kaip ši sunki situacija paveiks mūsų ateitį.
Papasakokite, kaip nusprendėte tokiu metu organizuoti karate turnyrą?
Visu pirma, norėčiau paminėti, kad šį turnyrą – „Ippon Cup“ jau organizuojame nuo 2014 metų ir kiekvienais metais turnyre dalyvavo vis daugiau ir daugiau dalyvių. Praeitais metais (2019) nusprendėme šį turnyrą organizuoti net 3 kartus per metus – turėjome kalėdinį, pavasarinį bei sezono uždarymo turnyrus. Iki pandemijos turnyre dalyvavo net 1000 dalyvių, o į kovas atėjo pažiūrėti net 3000 žiūrovų. Taigi, po tiek metų šis turnyras jau tapo kaip tradicija ir jo dalyviai kasmet jo laukia ir nori jame dalyvauti. Šis renginys jau yra daugiau nei tik varžybos, tai geros emocijos, draugų susibūrimas, neįkainojamų momentų ir prisiminimų kūrimas. Todėl ir šiais metais sportininkai bei kiti bendruomenės nariai klausinėjo ar vyks, labai norėjo net ir tokiu sudėtingu laikotarpiu dalyvauti.
Iš tiesų, neturėjome didelio noro organizuoti turnyrą šiais metais, bijojome dėl viruso ir neatrodė teisinga organizuoti didelį renginį tokiu metu. Tačiau dar vasara laimėjome sporto rėmimo fondo projektų konkursą, kurio vieną iš sąlygų buvo – įsipareigojame suorganizuoti turnyrą 2020 metais. Deja per visus metus to negalėjome padaryti ir vis laukėme kada viskas stos atgal į savo vėžes kaip iki pandemijos. Nesulaukėme to ir pradėjome domėtis kaip saugiai galėtume įgyvendinti turnyrą. Pasižiūrėjome į Lietuvos kyokushin karate federacijos pavyzdžius, kaip jie pandemijos laikotarpiu suorganizavo netgi 3 Lietuvos čempionatus. Pats dalyvavau viename iš jų, pamačiau daug teigiamų organizacinių aspektų, palyginau, kaip rungtynes organizuoja Lietuvos krepšinio organizacija ir susikaupiau geros patirties. Išsigryninę visus organizacinius punktus, remiantis visais sveikatos saugos reikalavimais pradėjome organizuoti jau tradicija tapusį turnyrą.
Kai jau paskelbėte, kad organizuosite turnyrą, kiek pavyko surinkti dalyvių? Taip pat, kokie buvo tie pagrindiniai sveikatos saugos reikalavimai, į kuriuos turėjote atsižvelgti organizuojant turnyrą?
Palyginus su praeitų metų turnyru, kuris vyko pavasarį, tai dabar surinkome lygiai 10 kartų mažiau dalyvių. Žinoma, tikrai negalėjome organizuoti turnyro kaip iki pandemijos, todėl turėjome tik 85 dalyvius, daugiau ir negalėjome turėti pagal visus reikalavimus. Kiekvienam dalyviui buvo užtikrintas saugus atstumas, dalyviai buvo vyresni negu 10 metų bei su ne mažiau kaip 3 metų sportine patirtimi. Buvo labai daug norinčių dalyvauti, turėjome atrinkti tik tuos dalyvius, kurie atitiko visus nuostatus bei reikalavimus. Turnyre turėjome apsaugą, kurį prižiūrėjo tvarką varžybose, stebėjo ar palaikomas atstumas, ar visi dėvi kaukes teisingai, matavo temperatūrą, dezinfekavo rankas, nei rūbinėse, nei sporto salėje žmonės nesibūriavo, žiūrovu neturėjome.
Galiu pasakyti, kad dalyvavo tie sportininkai, kurie buvo išsiilgę kovų, varžybų, pergalių bei visų emocijų, kurias suteikia dalyvavimas turnyruose.
Tai dalyviai be kaukių buvo tik kovos metu?
Taip. Prieš pat kovas sportininkams buvo dezinfekuojamos rankos, tada sportininkas nusiimdavo kaukę, įdėdavo į maišelį, jeigu tai vienkartinė kaukė tai ji kartu su maišeliu išmetama, o po kovos duodama nauja kaukė. Jeigu daugkartinė kaukė – po kovos ją gražino sportininkui ir jis pats turėjo ją ištraukti iš maišelio ir užsidėti. Taigi, be kaukės sportininkas buvo tik prieš pat kovą, kovos metu bei kelias sekundes po kovos.
Turnyras įvyko prieš kelias dienas. Sakykite, ar jau komunikavote apie įvykusį turnyrą socialiniuose tinkluose ar žiniasklaidoje? Jeigu taip, kokio sulaukėte grįžtamojo ryšio? Teigiamo ar neigiamo?
Vis dar ruošiame tinkamą žinutę, tekstą, kuris nepaveiktų žmonių kažkaip neigiamai ir, kad būtų iškomunikuota kodėl turnyras įvyko, kaip įvyko ir kad viskas buvo saugu. Pastebėjau, kad paskutinėmis dienomis žmonės yra ypatingai išsigandę, įbauginti žiniasklaidos, todėl lieja savo pyktį bei susikaupusią agresiją dėl pandemijos rašydami neigiamus komentarus, dažnai net neįsigiliną į visą situaciją ir labai greitai „nurašo“ už tai, ko net nepadarei.
Turnyrą suorganizavome tiems vaikams, sportininkams, kurie aktyviai bei jau ilgai sportuoja, kurie yra ryškus mūsų bendruomenės nariai. Norėčiau dar pridurti tą faktą, kad sportininkams tokios varžybos yra būtinos norint tobulėti bei norint pasiekti aukštų rezultatų. Taip, mes sportuojame nuotoliniu būdu, tačiau tai yra toli gražu nuo tradicinių treniruočių. Vaikai praranda savo sportinę formą, priauga svorio bei netenka savo sportinio potencialo. Blogiausia visoje šioje situacijoje, kad sportininkai praranda motyvaciją sportuoti. Jau po pirmo karantino pastebėjau visus šiuos neigiamus dalykus, bijau įsivaizduoti kas bus po šio karantino. Taip pat esu įsitikinęs, kad pasibaigus pandemijai sportininkams prireiks nemažai laiko, kad sugrįžti į savo sportinę formą, kad vėl dalyvauti varžybose bei iškovoti pergales. O kai kurie gal net ir nebegrįš į sportą, aptings bei pakeis savo gyvenimo būdą.
Norėjome tik gero, rūpinamės savo sportininkais ir tikrai neorganizuotume renginio, jeigu nebūtume tikri dėl jų sveikatos saugumo. Bet ne visi tai supranta, todėl neigiamai komentuoja ir kartais netgi smerkia.
Užsiminėte apie nuotolines treniruotes. Sakykite, gal galvojote surenti turnyrą nuotoliniu būdu, ar toks variantas jūsų sporto šakoje nėra įmanomas?
Mūsų Lietuvos kyokushin karate federacija buvo pirmoji, kuri suorganizavo online Lietuvos „kata“ čempionatą. Mūsų sporto šakoje yra dvi sporto rungtys – „kata“ ir „kumite“. „Kumite“ yra kontaktinis būdas, kova, o „kata“ nereikalauja kontakto su kitu sportininku, jos esmė yra parodyti savo techninius sugebėjimus ir teisėjai vertina atliktą „katą“, techninį meistriškumą. Taip pat federacija suorganizavo Europos taurę, kur galėjo dalyvauti ir vaikai ir suaugę. O rudenį buvo suorganizuota antroji Europos „kata“ taurė, joje dalyvavo patys geriausi „kata“ atstovai, atstovavo savo rinktinę, iš kiekvienos šalies galėjo dalyvauti po du sportininkus.
Šis projektas – turnyras labai gerai pasisekė, jame dalyvavo apie 20 Europos valstybių.
Džiugu, kad jūsų sporto šakoje yra galimybė organizuoti ir online turnyrus. Kokios yra jūsų ateities vizijos dėl turnyrų organizavimo? Kaip galvoje, kada artimiausiu metu galėsite suorganizuoti didelį turnyrą ir kaip galvojate ar po pandemijos liks kažkokių įpročių?
Manau, kad visa ši situacija privertė mus apmąstyti daug dalykų ir neabejoju, kad didžioji dalis visuomenės padarys tam tikras išvadas, kurios ateity bus matomos. Pavyzdžiui, iki pandemijos turnyrų metu visada susidurdavome su problemą – kaip suvaldyti didelį dalyvių ir dar didesnį žiūrovų skaičių? Ši problema buvo dėl vienos pagrindinės priežasties – žiūrovai galėjo ateiti ir nemokamai stebėti varžybas, nuolat būti salėje ir laisvai judėti. Ateity galvojame įvesti minimalų mokestį už bilietą. Kol neturėjome koronaviruso visi rūpinomės savo sveikata gal ne taip drastiškai, bet turėjome gripą ir gripo epidemijas, tokių didelių renginių metu, ypač žiemą, gripas plisdavo ir daugėjo sergančių. Manau, kad po pandemijos atsiras didesnis atsargumas, nebežiūrėsime į peršalimą taip atlaidžiai ir liksime namie. O renginių metu, manau, išliks įprotis dezinfekuoti rankas bei palaikyti tam tikrą atstumą.
O dėl turnyrų dalyvių skaičiaus, manau, kuri laiką negalėsime ir nesurinksime didelių arenų, nes kaip jau minėjau, dėl motyvacijos stokos daug sportininkų paliks užsiėmimus. Taip pat dar kurį laiką išliks baimė buriuotis.
